Dirbu prie kompiuterio. Tai mano darbas. Bet ilgainiui pastebėjau, kad po kelių valandų prie ekrano jaučiuosi „išsijungusi“ – akys pavargusios, mintys išsklaidytos, kūnas įsitempęs. Ir tai ne apie sveikatą. Tai apie tai, kaip jaučiuosi gyva.
Pradėjau ieškoti būdų, kaip daryti pauzes, kurios tikrai padėtų grįžti į kūną ir aplinką.
Mano paprasti būdai
Pirmas būdas – „20 sekundžių prie lango“. Kas valandą atsistoju ir prieinu prie lango. Tiesiog žiūriu. Ne į tolį konkrečiai, o į tai, kas yra: medžius, debesis, paukščius. 20–60 sekundžių. To pakanka, kad akys ir protas „persijungtų“.
Antras būdas – arbatos pauzė. Kai jaučiu, kad mintys sukasi ratu, einu į virtuvę ir užsiplikau arbatos. Kol vanduo verda – stoviu tyliai. Kol arbata traukiasi – sėdžiu be telefono. Tai 5–7 minutės visiško „ne darbo“.
Trečias būdas – pasivaikščiojimas po kambarį ar sodą. Net 2–3 minutės judesio ir gryno oro keičia pojūtį.
Ką pastebėjau
Po kelių mėnesių tokių pauzių pastebėjau, kad darbo dienos pabaigoje jaučiuosi ne taip išsekusi. Ir svarbiausia – aš labiau „esu“ savo gyvenime, o ne tik savo darbe prie ekrano.
Jei nori pabandyti – pradėk nuo vienos paprastos taisyklės: kas valandą atsistok ir pažiūrėk pro langą bent 20 sekundžių. Nieko daugiau. Pamatysi, ar tai keičia tavo pojūtį.