Ilgą laiką maisto gaminimas man buvo užduotis. Greitai, efektyviai, kad būtų galima pereiti prie kitų dalykų. Kol vieną vakarą, jau Lietuvoje, stovėjau virtuvėje ir staiga supratau, kad skubu net tada, kai niekas manęs neskubina.
Nuo tada pradėjau keisti santykį su maisto gaminimu. Ne radikaliai, o po truputį. Ir tai tapo vienu maloniausių mano atradimų.
Kas pasikeitė
Pirmiausia – tempas. Aš nustojau skubėti pjaustyti daržoves. Pradėjau daryti tai lėčiau, su daugiau dėmesio. Pastebėjau, kaip atrodo morkos vidus, kaip kvepia svogūnas, kai jį pjaustau. Skamba banaliai, bet tai buvo nauja.
Tada pradėjau gaminti be telefono fone. Jokios muzikos, jokio podcast'o. Tik virtuvės garsai: peilio garsas, vandens čiurlenimas, keptuvės šnypštimas. Tai tapo savotiška meditacija.
Ir dar vienas dalykas: aš pradėjau gaminti mažesniais kiekiais, bet dažniau. Ne „maisto atsargos savaitei“, o „ką noriu valgyti šiandien“. Tai padarė maistą šviežesnį ir įdomesnį.
Mano paprasti ritualai virtuvėje
Dabar, kai gaminu, dažnai darau taip: pirmiausia išdėlioju visus ingredientus ant stalo. Tada pjaustau viską lėtai. Tada – kepu ar verdu. Ir visada – su dėmesiu kvapams ir tekstūroms.
Vakarienė tapo ilgesnė ne tik gaminimo, bet ir valgymo prasme. Aš valgau lėčiau, kalbuosi su savimi ar su žmogumi, kuris šalia. Maistas tapo ne kuru, o patirtimi.
Žinoma, ne visada pavyksta. Yra vakarų, kai tiesiog greitai iškepu omletą ir suvalgau prie kompiuterio. Ir tai irgi gerai. Svarbu ne idealumas, o bendras fonas.
Ką tai davė man
Po kelių mėnesių pastebėjau, kad maistas tapo skanesnis. Ne todėl, kad pakeičiau receptus. O todėl, kad pradėjau jį gaminti su daugiau dėmesio. Ir valgymas tapo malonesnis.
Taip pat pastebėjau, kad virtuvė tapo vieta, kurioje man patinka būti. Ne tik „reikia pagaminti“, o „noriu pagaminti“. Tai keičia visą dienos pojūtį.
Jei nori pabandyti – siūlau pradėti nuo vieno vakaro per savaitę, kai gamini lėtai, be skubos, be telefono. Pamatysi, ar tai tau tinka.