Ilgą laiką maniau, kad pasivaikščiojimas turi turėti tikslą. Nueiti tam tikrą atstumą. Pasiekti tam tikrą vietą. Sudeginti tam tikrą skaičių kalorijų. Kol vieną dieną, jau Lietuvoje, išėjau į mišką ir tiesiog ėjau. Be žemėlapio, be tikslo, be laikrodžio.
Tai buvo vienas iš tų momentų, kai supratau, kad kartais svarbiausia – tiesiog būti judesyje, o ne pasiekti rezultatą.
Kaip tai prasidėjo
Pirmą kartą tai padariau visiškai atsitiktinai. Buvo ruduo, miškas buvo pilnas spalvų, ir aš tiesiog norėjau būti lauke. Neišėjau su planu „nueiti 5 km“. Tiesiog išėjau.
Ėjau ten, kur vedė takas. Kartais sukdavau į šoną, jei pamatydavau gražų medį ar įdomų taką. Nieko neplanavau. Ir tai buvo keistai laisva.
Ką pastebėjau
Pastebėjau, kad kai einu be tikslo, mano protas tampa ramesnis. Ne todėl, kad „medituoju“. O todėl, kad nėra spaudimo „pasiekti“. Aš tiesiog stebiu: medžius, paukščius, kaip keičiasi šviesa tarp lapų.
Taip pat pastebėjau, kad tokie pasivaikščiojimai duoda daugiau nei „sportiniai“. Kūnas juda natūraliai, protas ilsisi, o aš grįžtu namo su kitokiu pojūčiu – tarsi būčiau „pasikrovusi“ tylos.
Mano taisyklės (ar jų nebuvimas)
Dabar, kai einu be tikslo, turiu kelias „netaisykles“:
– Telefonas lieka namie arba kišenėje (be garso)
– Einu tiek, kiek noriu
– Galiu sustoti bet kur ir bet kada
– Galiu grįžti kitu keliu, nei ėjau
Tai nėra sportas. Tai yra būdas būti lauke ir leisti miškui ar pievai „kalbėti“ su manimi.
Jei nori pabandyti
Išeik į mišką ar parką be konkretaus tikslo. Tiesiog eik. Jei nori – sustok. Jei nori – pasuk į kitą pusę. Pamatysi, kaip keičiasi pojūtis, kai nėra „reikia nueiti“.
Mano pasivaikščiojimai be tikslo tapo vienu maloniausių mano ritualų. Ir aš juos saugau.